Psalmynas.
9.
Vyriausiajam muzikui. Pagal mūt lebbėn. Dovydo psalmė. א Alef Girsiu tave, o VIEŠPATIE, visa savo širdimi, apskelbsiu visus tavo nuostabius darbus. 
Būsiu linksmas ir džiūgausiu tavimi, giedosiu gyrių tavo vardui, o Aukščiausiasis. 
Kai mano priešai bus atblokšti atgal, jie suklups ir pražus dėl tavo veido. 
Nes tu palaikei mano teisę ir mano bylą: sėdėjai soste, teisingai teisdamas. 
Tu subarei pagonis, pragaišinai bloguosius, ištrynei jų vardą amžių amžiams. 
O prieše, tavo pavertimai griuvėsiais baigėsi amžinai, nors išrovei miestus su šaknimis. Priešų atminimas pražuvo su jais! 
Bet VIEŠPATS pasiliks per amžius; savo sostą jis pastatė teismui. 
Ir jis teis pasaulį vadovaudamasis teisumu, teisingumą įvykdys tautoms vadovaudamasis lygiateisiškumu. 
Taigi VIEŠPATS bus aukšta prieglauda prislėgtajam, aukšta prieglauda sielvarto laikais. 
Kurie pažįsta tavo vardą, bėga prieglaudon pas tave, nes tu, VIEŠPATIE, nesi palikęs tų, kurie rūpestingai ieško tavęs. 
Giedokite gyrių VIEŠPAČIUI, kuris gyvena Sione! Skelbkite tautose jo darbus! 
Atkeršydamas už kraują, jis atsimena juos, jis neužmiršta prispaustųjų šauksmo. 
Pasigailėk manęs, o VIEŠPATIE! Tu, kuris mane pakeli iš mirties vartų, atsižvelk į vargą man nuo tų, kurie manęs neapkenčia, 
kad garsinčiau visą tavo gyrių Siono dukters vartuose; džiūgausiu dėl tavo išgelbėjimo! 
Pagonys nugrimzdo į duobę, kurią patys iškasė; jų koja įkliuvo į pinkles, kurias patys paspendė. 
VIEŠPATS duoda save pažinti: jis vykdė teisingumą, nedorėlis įsipainiojamas į savo paties rankų darbą. Higaionas. Sela. 
Nedorėliai suks į pragarą, visos tautos, kurios pamiršta Dievą. 
Nes vargšas nebus pamirštas visam laikui; prispaustųjų lūkestis nebus pražuvęs amžinai. 
Pakilk, VIEŠPATIE! Teneįsigali mirtingieji! Tebūna tautos teisiamos tavo akyse. 
Įvaryk jiems baimės, o VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos – tik žmonės! Sela.