Patarlių.
2.
Mano sūnau, jeigu priimsi mano žodžius ir mano įsakymus laikysi pas save kaip brangenybę, 
kad palenktum savo ausį išminčiai ir nukreiptum savo širdį į supratimą, 
gausis šitaip, jeigu šauksiesi įžvalgumo ir pakelsi savo balsą kreipdamas supratingumui, 
jeigu jos ieškosi kaip sidabro ir stengsiesi ją atrasti kaip paslėptus lobius, 
tai tu suprasi, ką reiškia bijoti VIEŠPATIES ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. 
(Nes VIEŠPATS teikia išmintį, iš jo burnos ateina pažinimas ir supratimas. 
Jis laiko paruošęs nenuviliančią išmintį doriesiems, yra skydas tiems, kurie vaikščioja vientisumo dorybėje, 
saugodamas teisingumo takus ir atidžiai sergėdamas savo šventųjų kelią.) 
Tada tu suprasi teisumą, teisingumą ir lygiateisiškumą, tai yra kiekvieną dorą taką. 
Kai išmintis įeis į tavo širdį ir pažinimas bus malonus tavo sielai, 
nuovokumas tave atidžiai sergės, supratimas tave apsaugos, 
kad tave išgelbėtų nuo blogio kelio, nuo žmogaus, kalbančio tai, kas iškreipta; 
tokie palieka tiesius takus, kad vaikščiotų tamsybės keliais, 
tokie džiaugiasi vykdydami bloga ir džiūgauja dėl blogio iškrypimų; 
jų keliai iškrypę, ir patys yra sukti savo takuose; – 
kad išgelbėtų tave nuo svetimos moters, nuo svetimosios (ji meilikauja savo žodžiais, 
ji tokia, kuri palieka savo jaunystės vadovą ir pamiršta savo Dievo sandorą), 
nes jos namai grimzta į mirtį, ir jos takai – į mirusiuosius. 
Visi, kurie įeina pas ją, nebegrįžta ir nenutveria gyvenimo takų. 
Tikslas yra toks: kad vaikščiotum gerųjų keliu ir laikytumeisi teisiųjų takų, 
nes dorieji gyvens šalyje, ir nepriekaištingieji pasiliks joje, 
bet nedorėliai bus iškirsti iš žemės, ir klastūnai bus iš jos išrauti.