Izaijo.
14.
Nustumta žemyn į kapą tavo puikybė, tavo styginių instrumentų skambesys. Po tavimi lervos yra ištiestos tarsi guolis, ir kirmėlės tave apkloja. 
Kaip tu iškritai iš dangaus, o Liuciferi, aušros sūnau! Tu esi nukirstas žemėn, kuris nusilpninai tautas! 
Nes tu sakei savo širdyje: „Aš pakilsiu į dangų, aš iškelsiu savo sostą viršum Dievo žvaigždžių, ir aš atsisėsiu ant susirinkimo kalno Šiaurės tolimiausiose vietose, 
aš pakilsiu virš debesų aukštybių, aš prilygsiu Aukščiausiajam! 
Tačiau tu būsi nustumtas į pragarą, į tolimiausias duobės vietas. 
Tie, kurie tave matys, spoksos į tave ir apžiūrinės tave, klausdami: „Ar tai tas vyras, kuris sudrebino žemę, kuris sukrėtė karalystes, 
kuris pasaulį padarė kaip dykumą ir sugriovė jo miestus, kuris savo belaisvių nepaleido namo?