Izaijo.
53.
Kas tikėjo girdima mūsų žinia, ir VIEŠPATIES ranka – kuriam ji buvo apreikšta? 
Nes jis išaugs jo akivaizdoje kaip ūglis ir kaip šaknis iš sausos žemės. Jis neturi nei geros formos, nei didingumo, ir kai žiūrime į jį, nėra išvaizdos, kad jo norėtume. 
Jis yra paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, ligą pažįstąs, paniekintas kaip toks, nuo kurio slepiami veidai; jo aukštai nevertinome ir mes. 
Tikrai jis užnešė mūsų negalias ir nešiojo mūsų ligas, o mes jį laikėme ištiktu, Dievo smogtu ir kamuojamu. 
Tačiau jis buvo sužeistas dėl mūsų maištavimų, sumuštas dėl mūsų kalčių. Ant jo krito bausmė, kad mums būtų ramybė ir jo žaizdomis esame išgydyti. 
Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas sukome į savo kelią, bet VIEŠPATS uždėjo ant jo mūsų visų kaltę. 
Jis buvo engiamas ir kamuojamas, tačiau jis neatvėrė savo burnos; kaip avinėlis, vedamas pjauti ir kaip avis, tylinti prieš savo kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos. 
Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir iš teismo. O kas iš jo kartos apmąstys? Nes jis buvo atkirstas nuo gyvųjų šalies, ant jo krito smūgis už mano tautos nusižengimą. 
Todėl aš duosiu jam dalį tarp didžiūnų, ir su galingaisiais jis pasidalys grobį – dėl to, kad jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie maištininkų. Jis ir prisiėmė daugelio nuodėmę ir užtarė maištininkus.