Mato.
4.
Tada Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas. 
O išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis ilgainiui išalko. 
Ir gundytojas, atėjęs pas jį, tarė: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona. 
Bet jis atsakydamas tarė: „Yra parašyta: Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“ 
Tada velnias jį paima į šventąjį miestą ir pastato jį ant šventyklos viršūnės 
ir sako jam: „Jeigu tu esi Dievo Sūnus, meskis žemyn, nes yra parašyta: „Jis savo angelams įsakys apie tave, ir ant rankų jie nešios tave, kad niekada neužsigautum savo kojos į akmenį“. 
Jėzus jam tarė: „Vėlgi yra parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. 
Iš naujo velnias paima jį į labai aukštą kalną ir parodo jam visas pasaulio karalystes bei jų šlovę 
ir jam sako: „Visa tai duosiu tau, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ 
Tada Jėzus jam sako: „Eik šalin, Šėtone! Juk yra parašyta: „Garbink Viešpatį, savo Dievą, ir jam vienam tarnauk.“ 
Tada velnias jį palieka, ir štai atėjo angelai ir jam tarnavo. 
O išgirdęs, kad Jonas įkalintas, Jėzus pasitraukė į Galilėją 
ir, palikęs Nazaretą, jis atėjo ir apsigyveno Kapernaume, prie jūros, Zabulono ir Neftalio pakraščiuose, 
kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją, būtent: 
ZABULONO KRAŠTAS IR NEFTALIO KRAŠTAS, PRIE JŪROS KELIO, ANAPUS JORDANO, KITATAUČIŲ GALILĖJA – 
žmonės, kurie sėdėjo tamsoje, išvydo didžią Šviesą, ir tiems, kurie sėdėjo mirties krašte ir šešėlyje, užtekėjo Šviesa“. 
Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti kaip šauklys sakydamas: „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra prisiartinusi! 
Ir Jėzus, vaikščiodamas palei Galilėjos jūrą, pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į jūrą; mat jie buvo žvejai. 
Ir jis sako jiems: „Sekite paskui mane, ir aš jus paversiu žmonių žvejais.“ 
Ir jie tuojau paliko tinklus ir sekė paskui jį.