Mato.
26.
Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką ji padarė.“ 
Tada vienas iš Dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjęs pas aukštuosius kunigus, 
tarė: „Ką sutinkate man duoti, kad aš jums jį išduočiau?“ Ir jie pristatė jam trisdešimt sidabrinių. 
O vakarui atėjus, jis su Dvylika atsisėdo valgyti. 
Ir jiems valgant, Jėzus, paėmęs duoną ir pasakęs palaiminimą, ją laužė ir davė mokytiniams ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas.“ 
Ir paėmęs taurę ir padėkojęs, jis jiems davė, sakydamas: „Gerkite iš jos visi, 
nes tai yra mano kraujas, kuris yra naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį dėl nuodėmių atleidimo. 
Bet sakau jums: visai negersiu šito vynmedžio vaisiaus nuo šiol iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“ 
Ir pagiedoję giesmę jie išėjo į Alyvų kalną. 
O Petras atsakydamas jam tarė: „Nors ir visi atsimes dėl tavęs, aš niekada neatsimesiu!“ 
Ir truputį toliau paėjęs, jis parpuplė veidu žemyn ir meldėsi, sakydamas: „O mano Tėve, jeigu yra įmanoma, teaplenkia mane šita taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ 
Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte į pagundą. Dvasia iš tikrųjų noringa, bet kūnas silpnas.“ 
Bet visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų šventraščiai.“ Tada visi mokytiniai paliko jį ir pabėgo. 
Ir Petras prisiminė Jėzaus jam pasakytą žodį: „Prieš gaidžiui pragystant, tu triskart manęs išsižadėsi.“ Ir jis išėjo laukan ir karčiai verkė.