Romiečiams.
3.
Koks tada žydo pranašumas arba kokia apipjaustymo nauda? 
Didžiulė – kiekvienu atžvilgiu! Svarbiausia gi tikrai, kad jiems buvo patikėti Dievo pranašiški pranešimai. 
O tai kas, jeigu kai kurie netikėjo? Ar jų netikėjimas Dievo ištikimybę pavers niekais? 
Anaiptol! Ne! Verčiau, Dievas tesirodo tiesakalbis, bet kiekvienas žmogus – melagis, kaip yra parašyta: Kas būtum išteisintas savo pasakymais ir laimėtum, kai teisiamsi su tavimi. 
Bet jei mūsų neteisumas Dievo teisumą daro ryškų, ką mes sakysime?! Ar Dievas neteisus, kuris išlieja rūstybę?! (Kalbu kaip žmonėms būdinga.) 
Anaiptol! Ne! Kaip tada Dievas teis pasaulį?! 
Toks būtų pagrindas: jei per mano melagystę Dievo tiesa plėtojosi jo šlovei, tai kam aš dar teisiamas kaip nusidėjėlis? 
Ir kodėl ne šitaip – (kaip esame šmeižiami, ir kaip kai kurie tvirtina mus sakant): „Darykime bloga, kad išeitų gera?“ Tokių nuteisimas yra teisingas. 
Ką gi? Ar mes geresni? Visai ne! Nes mes prieš tai įrodėme, kad tiek žydai, tiek graikai – visi yra nuodėmės valdžioje, 
kaip yra parašyta: NĖRA TEISAUS, NĖRA NĖ VIENO. 
NĖRA IŠMANANČIO, NĖRA KAS DIEVO IEŠKO. 
JIE VISI NUSISUKO NUO KELIO, KARTU PASIDARĖ NENAUDINGI; NĖRA KAS DARO GERA, NĖRA NĖ VIENO. 
JŲ GERKLĖ ATVERSTAS KAPAS, SAVO LIEŽUVIAIS JIE APGAUDINĖJA, GYVAČIŲ NUODAI PO JŲ LŪPOMIS. 
JŲ BURNA PILNA KEIKSMO IR KARTUMO. 
JŲ KOJOS EIKLIOS KRAUJUI IŠLIETI, 
JŲ KELIUOSE SUNAIKINIMAS IR NELAIMĖ, 
IR TAIKOS KELIO JIE NEPAŽINO; 
PRIEŠ JŲ AKIS NĖRA DIEVO BAIMĖS. 
Mes gi žinome, kad ką tik sako įstatymas, jis sako tiems, kurie to įstatymo ribose, kad būtų užčiaupta kiekviena burna, ir visas pasaulis būtų kaltas prieš Dievą. 
Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą nuodėmė aiškiai suvokiama. 
Bet dabar yra apreikštas Dievo teisumas – (atskiras nuo įstatymo), – apie kurį liudija Įstatymas ir Pranašai, – 
tai – Dievo teisumas, kuris per tikėjimą Jėzumi Kristumi yra visų labui ir yra ant visų, kurie tiki, – (nes nėra jokio skirtumo, 
kadangi visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės) – 
kurie išteisinami dovanai jo malone per išpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje, 
kurį Dievas viešai išstatė esant rūstybę numaldavusi auka, veikianti per tikėjimą jo krauju, kad parodytų savo teisumą anksčiau padarytų nusidėjimų nenubaudimo atžvilgiu, veikiant Dievo pakantumui, 
jog dabartiniu metu parodytų savo teisumą – kad jis būtų teisus ir išteisinantis tą, kuris pasitiki Jėzumi. 
Kur gi tada pasigyrimas? Jis pašalintas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, verčiau tikėjimo įstatymu. 
Todėl mes darome išvadą, kad, įstatymo darbams esant nesusijusiems, žmogus išteisinamas tikėjimu. 
Ar jis vien tik žydų Dievas? Bet argi jis nėra ir kitataučių? Taip, ir kitataučių, 
kadangi tėra vienas Dievas, kuris išteisins apipjaustytąjį tikėjimu ir neapipjaustytąjį per tikėjimą. 
Ar tuomet mes įstatymą paverčiame niekais per tikėjimą? Anaiptol! Ne! Priešingai, mes patvirtiname įstatymą.