Laiškas hebrajams.
1.
Dievas, kuris daug kartų ir daugeliu būdų praeityje kalbėjo tėvams per pranašus, 
šiomis paskutiniosiomis dienomis prabilo į mus Sūnumi, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, ir per kurį sukūrė pasaulius; 
kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei jo esybės tikslus atvaizdas ir išlaikydamas visatą savo galingu žodžiu, pats vienas atlikęs mūsų nuodėmių nuvalymą, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, 
būdamas tiek geresnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos yra paveldėjęs vardą. 
Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau? Ir vėl: Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus? 
Ir vėl, kai įveda Pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai.“ 
Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, išliks per amžių amžius, teisumo skeptras yra tavo karalystės skeptras. 
Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siunčiamos patarnauti labui tų, kurie ateityje paveldės išgelbėjimą?!