Apreiškimas.
21.
Ir mačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir nebėra jūros. 
Ir aš, Jonas, mačiau šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, paruoštą kaip nuotaką, papuoštą savo vyrui. 
Ir girdėjau didį balsą iš dangaus, sakantį: „Štai Dievo padangtė yra prie žmonių, ir jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tautos, ir pats Dievas bus su jais, – bus jų Dievas. 
Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir daugiau nebebus mirties, nei gedėjimo, nei raudojimo, nei skausmo nebebus daugiau, nes tai, kas buvo pirmiau, praėjo.“ 
Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai visas visatos dalis darau naujas.“ Ir jis pasakė man: „Rašyk, nes šie žodžiai yra teisingi ir patikimi.“ 
Ir jis man pasakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvybės vandens šaltinio. 
Kas nugali, tas viską paveldės, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus. 
Bet bailiams ir netikintiems, ir pasidariusiems bjaurėtinais, ir žmogžudžiams, ir paleistuviams, ir burtininkams, ir stabmeldžiams, ir visiems melagiams bus skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“ 
Ir jokiu būdu į jį neįeis niekas, kas suteršia, nei kas vykdo bjaurastį ar melą, bet tik tie, kurie yra įrašyti Avinėlio Gyvenimo knygoje.