1 Ir kai jis pabaigė visus savo pasakymus * „besiklausiusiems žmonėms“ – Gr. „į žmonių ausis“; plg. Apd 17:20, kur irgi yra gr. frazė „į mūsų ausis“.besiklausiusiems žmonėms, jis įėjo į Kapernaumą. 2 Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties. 3 Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną. 4 Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo prašinėjo, sakydami, kad vertas yra tas, kuriam tai padarys, 5 nes jis myli mūsų tautą ir pats pastatė mums sinagogą. 6  † „Tai“ – Arba „Ir“, „O“.Tai Jėzus ėjo su jais. O jam jau esant nebetoli nuo namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. 7 Todėl net nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet pasakyk žodžiu, ir mano ‡ „tarnas“ – Kitoks gr. žodis negu Lk 7:3 eilutėje. Šis žodis παῖς (pais) gali reikšti berniuką, jaunuolį, vaiką, tarną.tarnas pasveiks. 8 Nes ir aš esu žmogus, skirtas būti § „pavaldinys“ t. „po valdžia“.pavaldinys, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau * „vienam“ t. „tam“.vienam: „Eik! – ir jis eina, ir kitam: „Ateik! – ir jis ateina, ir savo tarnui: „Padaryk tai! – ir jis daro. 9 Tuos dalykus išgirdęs, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į minią, kuri sekė paskui jį, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo. 10 O sugrįžę į namus, pasiustieji rado tarną, kuris buvo susirgęs, sveiką.

11 Ir paskesnę dieną įvyko, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o kartu su juo keliavo daugelis jo mokytinių ir gausi minia. 12 O kai jis prisiartino prie miesto vartų, štai buvo išnešamas numirėlis, – vienintelis savo motinos sūnus, o ji buvo našlė. Ir † „didoka“ – Arba „nemaža“, „padori“, t. y. gera, kaip reikiant susirinkusi.didoka miesto minia buvo su ja. 13 Ir kai Viešpats ją pamatė, jį apėmė gailestis dėl jos ir jis jai tarė: „Neverk. 14 Ir priėjęs jis palietė karsto laidojimo neštuvus ir nešėjai sustojo; ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ 15 Ir numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti, ir ‡ „Jėzus“ t. „jis“.Jėzus atidavė jį jo motinai. 16 Ir visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų!“ ir: „Dievas pagalbon aplankė savo tautą!“ 17 Ir ši žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir po visą apylinkę. 23 Ir yra palaimintas kas tik § „nepasipiktins“ – Arba „nebus suklupdytas“.nepasipiktins manimi. 27  Jis yra tasai, apie kurį yra parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią pirma tavęs. 29 Ir jį išgirdusi visa liaudis, taip pat muitininkai, * „išteisino Dievą“ t. y., „laikė Dievą teisu“, pripažino, kad Dievas per Joną krikštytoją teisingai vertino žmonių padėtį ir teisingai išdėstė žmonių atsakomybę prieš Jį.išteisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu. 35 Bet visi jos vaikai išmintį † „išteisina“ t. y., „tvirtina (skelbia) esant nekaltintiną (nepeiktiną), t. y, teisią, padėtį užimančia“.išteisina. 43  Bet jiems neturint iš ko atmokėti, jis nuoširdžiai abiem atleido. Taigi pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“ 47 Todėl aš tau sakau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; dėl to ji labai mylėjo. O kam yra atleista mažai, tas myli mažai. 49 Ir atsilošusieji kartu prie stalo pradėjo tarpusavyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris net nuodėmes atleidžia?“